1482 m.

Metai bėga, ir aš įprantu prie naujo gyvenimo su nauju vyru, tačiau nors ir mokoma būti gera šios karališkos šeimos dvariške, kokia visada buvau tikrųjų karalių giminei, taip niekada ir nepasikeičiu. Aš ir toliau juos niekinu. Mums priklauso didžiulis namas Londone, vyro nurodymu praleidžiame dvare didžiąją žiemos dalį, kur jis kasdien tarnauja karaliui. Lordas Stenlis yra Slaptosios tarybos narys, jo patarimai karaliui visada atsargūs ir išmintingi. Jis vertinamas už savo sumanumą ir pasaulio reikalų išmanymą. Ir labai stengiasi elgtis pagal savo vardą. Kartą gyvenime pakeitęs pusę, jis nori būti tikras, kad Jorkai tiki, jog tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Jis siekia tapti nepakeičiamu, patikimu kaip uola. Mano vyras pravardžiuojamas „Lapinu“ dėl atsargumo, tačiau niekas neabejoja jo ištikimybe.

Kai jis pirmą kartą nusivežė pristatyti mane dvarui kaip savo žmoną, nustebau, kad nervinausi labiau nei prieš susitikimą su tikruoju monarchu. Nors Elžbieta paprasto kaimo skvairo našlė, bet ji valdo mano gyvenimą, jos turtai nesustabdomai augo, kol manieji traukėsi. Mes atsidūrėme priešingose fortūnos rato pusėse, kai ji kilo, aš leidausi. Ji nustelbė mane, ji gyveno rūmuose, kurie turėjo būti mano, ji nešioja karūną, kuria turėčiau puoštis aš. Elžbieta pasidabinusi šermuonėliu vien dėl tos priežasties, kad yra graži ir gundanti, nors teisę į tuos kailinius atsinešiau gimdama. Ji šešeriais metais vyresnė už mane, visada mane aplenkdavo. Stypsojo pakelėje, kai Jorkų karalius jojo pro šalį. Edvardas pamilo ją, vedė ir padarė karaliene tais metais, kai man teko atiduoti savo kūdikį auginti priešams, apsigyventi su vyru, kuris niekada nebus mano sūnaus tėvas ir nesikaus už mano karalių. Kol jos gobtuvai vis labiau ilgėjo, kol kaišė juos puikiausiais nėriniais, kol įsakinėjo suknias apsiūti šermuonėlio kailiu, klausėsi jos grožį garbinančių dainų, apdovanodavo turnyrų nugalėtojus ir gimdė po vaiką kasmet, aš koplyčioje meldžiau, kad mano sūnus, auginamas priešo namuose, netaptų mano priešu. Meldžiau, kad mano vyras, nors ir bailys, netaptų išdaviku. Maldavau Orleano Mergelės stiprybės, kad likčiau ištikima savo šeimai, savo Dievui ir pačiai sau. Visus tuos ilgus metus, kol Henris augo pas Herbertus ir neturėjau galios nieko pakeisti, tik būti gera Stafordo žmona, ta moteris vesdino savo giminaičius, kūrė sąmokslus prieš savo varžovus, stiprino įtaką savo vyrui ir svaigino Angliją.

Netgi kritimo momentu, kai slėpėsi šventykloje, o mano karalius grįžo į sostą, kai su karaliaus dvaru plaukėme upe ir mano berniukas buvo vėl pripažintas Ričmondo grafu, netgi tada, toje tamsoje ji nugvelbė savo šlovės akimirką, nes pagimdė pirmąjį sūnų, berniuką, kurį vadiname Velso princu Edvardu, ir taip suteikė vilčių Jorkams.

Visais atvejais, netgi pralaimėjimo momentais Elžbieta buvo pranašesnė už mane, ir man teko melsti beveik dvidešimt metų, kad ji pasimokytų tikrojo Mergelės Marijos nuolankumo, kurį atranda tik tie, kurie kenčia. Tačiau ir tada nepastebėjau, kad sunkumai ją būtų pataisę.

Dabar ji, visų vadinama didžiausia Anglijos gražuole, nuskynusi karūną vien savo išvaizda, dievinama vyro ir garbinama Anglijos, stovi priešais mane. Nuleidžiu akis tarsi apimta pagarbaus susižavėjimo. Dievas mato, ji man neįsakinės.

— Ledi Stenli, — ištaria ji maloniai, kai žemai tūptelėjusi išsitiesiu.

— Jūsų didenybe, — atsiliepiu. Jaučiu, kad mano šypsena tokia įtempta, jog džiūsta burna nuo pastangų.

— Ledi Stenli, sveika atvykusi į mūsų dvarą tiek pati asmeniškai, tiek kaip mūsų gero draugo žmona, — kreipiasi karalienė.

Visą laiką ji nenuleidžia nuo manęs akių, nužiūrinėja mano prabangią klostytą suknią, panašų į vienuolių galvos apdangalą, kuklią pozą. Iš paskutiniųjų slepiu teisėtą neapykantą jai, jos grožiui, padėčiai. Stengiuosi atrodyti nuolanki, nors jaučiu, kaip spaudžia pilvą nuo pavydo.

— Mano vyras džiaugiasi galėdamas tarnauti savo karaliui ir jūsų dvarui, — atsiliepiu. Sudrėkinu seilėmis perdžiūvusią gerklę. — Aš taip pat.

Ji palinksta į priekį norėdama mane geriau girdėti, ir staiga aš suprantu, kad ji labai nori patikėti, jog išdaviau save ir esu pasiryžusi būti jiems ištikima. Matau jos norą susidraugauti su manimi, o už jo — baimę, kad niekada nebus visiškai saugi. Tik jeigu turės draugų kiekvienoje Anglijos giminėje, galės būti tikra, kad jie vėl prieš ją nesukils. Jeigu išmokys mane ją mylėti, Lankasterių giminė praras vadą, mane, įpėdinę. Ji tikriausiai palūžo ir neteko nuovokos tame vienuolyne, kai vyrui teko nešti kailį, o mano karalius grįžo į sostą, taip išsigando, kad siekia bet kokios draugystės, netgi mano, ypač mano.

— Man bus malonu matyti jus tarp savo damų ir draugių, — maloniai tęsia Elžbieta. Galima pagalvoti, kad ir gimė karalienė, o ne kokia beturtė. Ji stilinga kaip Margareta Anžu ir gerokai žavingesnė. — Mielai siūlau jums freilinos vietą rūmuose.

Įsivaizduoju, kaip ji, jauna našlė, laukia pakelėje, kol prajos gašlus karalius, ir išsigąstu, kad mano panieka pasirodys veide.

— Dėkui, — nuleidžiu galvą vėl kuo žemiausiai pritūpdama ir pasistengiu dingti jai iš akių.

Man neįprasta šypsotis, lankstytis priešui ir dar mėginti neparodyti savo paniekos. Bet po dešimties metų tarnavimo išmokau taip gerai, jog niekas nežino, kad Dievui kuždu, jog niekada nepamirštų manęs priešo namuose. Stengiuosi apsimesti lojalia dvariške. Tiesą sakant, karalienė pamėgo mane ir laiko viena patikimiausių freilinų, kurios kartu su ja sėdi per dienas, vakare pietauja prie damų stalo, šoka per pokylius ir palydi ją į prašmatniai apstatytus apartamentus. Edvardo brolis Džordžas rezga sąmokslus prieš karališkąją porą, tad ji įsikibusi į mus, savo damas, nes vyro šeima suskilusi. Ji išgyveno bjaurų momentą, kai buvo apkaltinta raganavimu. Pusė dvaro prunkščia į rankovę, kita pusė žegnojasi, kai ant jų krinta karalienės šešėlis. Nesitraukiu nuo jos, kai Džordžas pasitinka mirtį Taueryje, ir pajuntu, kaip supriešintas dvaras sudreba. Laikau ją už rankos, kai atneša žinią apie karaliaus brolio mirtį. Elžbieta galvoja, kad bent jau nebegresia jo priešiškumas. Ji sušnibžda man: „Šlovė Dievui, kad jo nebėra“, o aš pagalvoju: „Taip, nebėra, o jo titulas, kuris kadaise priklausė mano sūnui, ir vėl laisvas. Gal man pavyktų įtikinti ją, kad jį sugrąžintų?“

Kai gimė princesė Sesilija, aš laksčiau į gimdymo kambarį melsdamasi, kad karalienė ir jos kūdikis būtų sveiki. Vėliau ji paprašė manęs tapti mažosios princesės krikštamote, aš nešiau ją, mažulytę, savo rankose prie krikštyklos. Aš mėgstamiausia iš jos kilmingųjų damų.

Aišku, karalienės gimdymai beveik pamečiui primena man vaiką, kurį pati pagimdžiau, bet negalėjau auginti. Kiekvieną mėnesį visus dešimt ilgų metų sulaukiu laiško nuo sūnaus, iš pradžių jaunuolio, vėliau suaugusio, o dar vėliau — jau visai subrendusio vyro. Vyro, kuris gali pareikšti teises į karūną.

Džasperas rašo, kad neapleido Henrio lavinimo: jaunuolis ir toliau meldžiasi, kaip aš jam nurodžiau. Jis dalyvauja riterių turnyruose, medžioja, jodinėja, mokosi šaudyti iš lanko, žaidžia tenisą, plaukioja — žodžiu, sportuoja, kad būtų stiprus, sveikas ir pasiruošęs kautis. Džasperas liepia jam studijuoti karų aprašymus, kiekvienas senas karys, kuris pas juos užsuka, turi papasakoti Henriui apie mūšį, kuriame dalyvavo, pasidalyti mintimis, kaip jį buvo galima laimėti arba pasukti kita linkme. Jis parūpino jam mokytojų, kurie moko Anglijos geografijos, kad pažintų kraštą, kuriame išmes inkarą jo laivai. Henris studijuoja gimtinės įstatymą ir tradicijas, kad galėtų valdyti, kai išmuš jo valanda. Džasperas niekada nerašo, kad mokyti jaunuolį apie kraštą, kurio galbūt niekada nepamatys, ruošti kautynėms, kuriose galbūt nedalyvaus, yra varginantis užsiėmimas, tačiau kai Anglijos karalius Edvardas Vestminsterio rūmuose per Kalėdas švenčia dvidešimt pirmąsias valdymo metines kartu su dailiu ir stipriu Velso princu Edvardu, abu pajuntame, kad jo triūsas be tikslo, be galimybės pasisekti, darbas be ateities.

Kažkaip per dešimtmetį santuokos su Tomu Stenliu sūnaus reikalas ėmė atrodyti tuščia viltis netgi man. Tik Džasperas tolimojoje Bretanėje nepraranda tikėjimo: nieko kito jam nebeliko. Ir aš tikiu, nes mano širdį degina įsitikinimas, jog Anglijos soste privalo sėdėti Lankasteris, o mano berniukas — vienintelis jų įpėdinis, be sūnėno Bakingamo hercogo, kuris buvo paliktas mums. Deja, jis apvesdintas su Vudvilių gimine, todėl pajungtas Jorkams, o Henris, mano sūnus, lieka ištikimas, nes jam dvidešimt penkeri, jis augo su viltimi, kad ir kokia menka, ir dabar, nors yra suaugęs, dar nesijaučia toks laisvas pasakyti savo mylimam globėjui arba man, kad neišpildys mūsų svajonės, kuri kainavo jam vaikystę ir tebelaiko pavergtą.

Ir tada, prieš pat Kalėdų šventes, į mano kambarį karalienės rūmų pusėje ateina mano vyras ir praneša: „Turiu gerą žinią. Susitariau dėl jūsų sūnaus grįžimo“.

Paleidžiu iš rankų Bibliją, bet spėju pagriebti ją, kol neiškrito iš skreito.

— Karalius juk nesutiks?

— Jis jau sutiko.

— Niekada nesitikėjau, kad galėtų... — lemenu iš džiaugsmo ir palengvėjimo.

— Jis pasiryžęs karui su Prancūzija. Todėl netrokšta, kad mūsų berniukas sukiotųsi palei sieną kaip varžovas, įkaitas ar dar kas nors. Jis leis jam grįžti namo, netgi sugrąžins titulą. Henris bus Ričmondo grafas.

Man užima kvapą.

— Šlovė Aukščiausiajam, — tyliai sumurmu. Nekantrauju suklupusi padėkoti Dievui, kad atsiuntė karaliui sveiko proto ir gailestingumo. — O kaip jo žemės?

— Jis tikrai neatiduos jam Velso kaip Tiudorui, dėl to galim būti tikri, — tiesmukai atšauna Stenlis. — Bet turės duoti jam kažką. Jūs galėtumėt skirti ką nors iš savo kraitinių žemių.

— Karalius turėtų skirti jam iš savų, — iškart šoku prieštarauti. — Ne man dalytis savosiomis. Karalius turi duoti jam žemių.

— Jis turės vesti karalienės parinktą merginą, — įspėja mane vyras.

— Tikrai neves kokios nors paprastos jorkietės, — atkertu išsyk suirzusi.

— Teks vesti tą, kurią jam parinks karalienė, — pataiso vyras. — Bet jūs jai patinkate. Kodėl neužsiminus apie tai, kokios marčios pageidautumėt? Berniukui reikia vesti, bet karaliai neleis vesti nieko, kas sustiprintų Lankasterių liniją. Parinks iš Jorkų. Jeigu gerai pagalvotumėt, galėtų vesti kurią Jorko princesę. Dievas mato, jų pakankamai.

— Tai jis galės grįžti iškart? — aikteliu.

— Po Kalėdų iškilmių, — atsako mano vyras. — Juos dar reikės įtikinti, bet svarbiausia jau padaryta. Karaliai pasitiki jumis, pasitiki manimi, tiki, kad nepasikvies priešo į savo karalystę.

Tiek daug laiko praėjo nuo tada, kai apie tai kalbėjomės, jog nebesu tikra, ar vyras pritaria nebyliai mano valiai.

— Ar jie pamiršo, kad Henrikas gali tapti jų varžovu? — klausiu. Mes kambaryje vieni, bet vis tiek imu kalbėti tyliau.

— Aišku, kad jis varžovas, — ramiai atsako lordas Stenlis, — bet kol gyvas karalius Edvardas, karūnos Henris neturės. Niekas Anglijoje nepalaikys nežinomo žaidėjo prieš Edvardą. Kai Edvardas mirs, bus princas Edvardas, jeigu jam kas nutiks, tada princas Ričardas, mylimi stipraus valdovo sūnūs. Sunku įsivaizduoti, kaip Henrikui pavyktų užimti tuščią sostą. Jam teks praeiti pro tris karstus: palaidoti didį karalių ir du jo sūnus. Reikia laukti nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių. O gal jam pakaks narsos tuo pasirūpinti? Arba jums?